Lietuvos Respublikos Prezidentas Lietuvos Respublikos Prezidentas

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba „Didžiosios akcijos“ minėjime

2021-10-28

Gerbiamieji,

šiandien esame tie, kurie gali kalbėti.

Lenkiame galvas prisimindami tūkstančius Lietuvos žydų – mūsų bendrapiliečių – kurie prieš 80 metų buvo žiauriai nutildyti šioje vietoje.

Prisimename kiekvieną, kurio likimą nulėmė neapykantos ideologija ir blogio režimas. Gedime gausios bendruomenės, kuri kūrė mūsų Valstybę ir daug prisidėjo prie Lietuvos ir pasaulio istorijos, bet buvo sunaikinta vos per kelias trumpas istorijos akimirkas.

Minėdami tragiškas „Didžiosios akcijos“ pasekmes, simboliniu atminties keliu sujungiame šimtus Lietuvos vietovių, per kurias driekiasi kruvina skausmo istorijos žymė.

Būdami čia, geriau suvokiame katastrofą, kurios tikrojo masto niekada neišmatuosime. Katastrofos, kuri negailestingai pasiglemžė Lietuvos žydų gyvenimus daugybėje mūsų šalies miestų bei miestelių.

Mums tenka pareiga kartoti sau ir pasauliui, kad Šoa – mūsų visų Katastrofa – galėjo įvykti tik paniekinus esmines – žmogiškumo ir atjautos – vertybes. Kartoti ne tik todėl, kad paremtume tuos, kurie jau negali apginti savęs ir savo žmogiškumo. Kartoti, kad galėtume užkirsti kelią bet kokiam abejingumui, prisitaikėliškumui ir pražūtingai nemeilei Žmogui.

Mūsų gyvojoje atmintyje turi būti vietos tiems, kurie, nepaklydę net tamsiausią valandą, mums paliko neblėstančią drąsos ir kilnumo pamoką, kaip ir tiems, kurie, net išgyvenę žudynių siaubus, sugebėjo visą gyvenimą skleisti meilės artimui žinią.

Tarp tūkstančių Lietuvos žmonių, kurie viskuo rizikavo, gelbėdami Holokausto aukas, buvo Stefanija Ladigienė – pedagogė, aktyvi visuomenės veikėja, pirmoji tarpukariu leisto žurnalo „Moteris“ redaktorė, viena pirmųjų moterų, išrinktų į Seimą.

Karo metais būtent Stefanija Ladigienė priglaudė ir apsaugojo „Didžiąją akciją“ išgyvenusią mergaitę – Ireną Veisaitę, kuri vėliau tapo žymia literatūrologe, teatro kritike, aktyvia visuomenės veikėja.

Šviesaus atminimo profesorė Irena Veisaitė savo gyvenimu liudijo ne tik tai, ką išsaugojome, bet ir ką mes visi praradome per Holokaustą. Ji mums priminė, kiek daug išmintingos, drąsios, kilnios, tolerantiškos ir savitarpio pasitikėjimu grįstos Lietuvos netekome.

Mielieji,

šiandien mes esame tie, kurie privalo kalbėti. Kalbėti garsiai ir aiškiai. Kalbėti už tuos, kurie savo balso neteko ir niekada nebeatgaus. Kalbėti už tuos, kuriems paramos ir užtarimo reikės ateityje.

Irena Veisaitė yra sakiusi, jog, norint nužudyti 1000 žmonių, tereikia dviejų kareivių su automatais, o tam, kad būtų išgelbėtas vienas žmogus, reikia daugelio žmonių nepaprastos drąsos ir pasiaukojimo.

Linkiu mums būti daugeliu – dėl tų vienintelių. Tegul žmogiškumas ir atjauta visada mus lydi, ir tegul Katastrofa daugiau niekada nepasikartoja!

Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas

Informacija atnaujinta 2021.10.28 14:10

Atgal