Lietuvos Respublikos Prezidentas Lietuvos Respublikos Prezidentas

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimo žodis konferencijoje „1941 metų birželis: okupacijos, didžiosios netektys ir pasipriešinimas“

2021-06-18
Gerbiamas Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi,

Gerbiami konferencijos dalyviai,

sveikinu šiandien vykstančią diskusiją apie lemtingą 1941 metų mėnesį, kuris ne tik pakeitė Lietuvos istorijos tėkmę, bet ir paliko mums svarbių pamokų. Jas privalome aptarti ir įsisąmoninti.

1941-ųjų birželis prieš mūsų akis įprastai atsiveria per dvi pagrindines pasakojimo gijas.

Pirmiausia jis parodo mūsų šalį kaip globalių istorijos jėgų įkaitę, kurią įsuko ir pasiglemžė geopolitiniai galios žaidimai.

Šiame kontekste Lietuva iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti lyg bejėgis objektas, prieš savo valią tapęs žiaurių įvykių – masinių trėmimų, karo nusikaltimų, Holokausto, brutalių represijų – arena.

Taip galvojant apie neseną Lietuvos istoriją, viskas prasideda nuo Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų. Tarsi šališkų teisėjų už akių priimti nuosprendžiai, kurių negalėjome išvengti, jie leidžia mums aukštai iškelti nacionalinės kančios – ir moralinio pranašumo – kryžių.

Tačiau mūsų patirtis neapsiriboja kankinyste. 1941-ųjų birželis taip pat primena mums tuos, kurie suvokė laisvės vertę ir beatodairiškai jos siekė, kurie savyje atrado valią priešintis – ir galią veikti.

Šis pasakojimo dėmuo prasideda sulig Birželio 23-iosios sukilimu, metusiu iššūkį žiauriam okupantų režimui, ir tęsiasi per kruvinąjį pokarį, aprėpia herojišką partizaninę kovą, disidentų veiklą, Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, Sąjūdį, kol galiausiai atveda mus į Kovo 11-osios Lietuvą.

Iki šiol 1941-ųjų birželis mums yra ne tik tragedijos, bet ir žmonių pasipriešinimo ir pasiaukojimo laikotarpis. Žinome, kad Birželio sukilėliai atkabindavo sąstatus, prigrūstus pasmerktų Sibiro tremtinių, vadavo iš kalėjimų politinius kalinius, taip išgelbėdami tūkstančius gyvybių. Tarp paprastų Lietuvos gyventojų buvo tūkstančiai tų, kurie nepaisydami represijų grėsmės priimdavo svetimus vaikus, taip gelbėdami juos nuo tremties ar Holokausto prarajos. Tokių žmonių negalėjo palaužti net totalitarinė sistema – juos drąsiai galime vadinti istorijos herojais.

Vis dėlto suvokimas, kad mūsų tėvai ir seneliai net totalitarinio teroro akivaizdoje galėjo rinktis ir priimti moralinius sprendimus, mums taip pat reiškia iššūkį. Kuo daugiau mes kalbame apie galią veikti, tuo labiau tolstame nuo aukų vaidmens – o tada su nauja jėga iškyla atsakomybės klausimas.

Šiandien turime pripažinti, kad tiek masinių trėmimų, tiek ir Holokausto aukų būtų buvę mažiau, jei ne kolaborantai, noriai stoję tarnauti vienai ar kitai okupacinei valdžiai ir sutikę vykdyti nusikalstamus įsakymus. Aukų būtų buvę mažiau, jei ne sutrūkinėję bendrystės ir solidarumo saitai, leidę kaimynui išduoti kaimyną, pasmerkti jį nebūčiai ir pasisavinti jo turtą.

Šiandien mes kaip visuomenė jaustumėmės tvirčiau informacinių atakų akivaizdoje, nuoširdžiai priėmę visas 1941-ųjų ir vėlesnių metų teroro aukas kaip savo netektis – Lietuvos netektis.

Taip gyja istorinės traumos – pripažįstant praeities klaidas. Stiprybės galime semtis tik iš nesuklastotos, nenutylėtos, nenugrimuotos praeities. Tik įsisąmoninę gautas pamokas, galime prasmingai susieti tris „Juodojo birželio“ temas – ir gniuždančias okupacijas, ir didžiąsias Lietuvos netektis, ir herojišką pasipriešinimą.

Gyvos atminties apie 1941-ųjų birželį reikia ne kam kitam, o mums, XXI amžiaus laisvos Lietuvos piliečiams. Joje turime palikti vietos ir perspėjimams apie aklo pasidavimo neapykantos ideologijoms pavojų, ir žiniai apie stulbinamą laisvės troškimo galią.

Gyva atmintis padeda mums geriau suprasti dabartį – ir geriau suprasti save. Nes iš jos mokomės. Iš jos semiamės stiprybės. Atsiremdami į ją, kuriame Lietuvą.

Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas

Informacija atnaujinta 2021.06.30 12:29

Atgal