Lietuvos Respublikos Prezidentas Lietuvos Respublikos Prezidentas

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijoje

2020-03-11

Gerbiami Nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiai,

Mūsų šventės dalyviai ir svečiai,

prieš 30 metų čia, Lietuvos širdyje, tūkstančiai Lietuvos piliečių laukė, kol bus atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Nors iki valstybės atkūrimo „de jure“ buvo likusios dar kelios valandos, visi susirinkę Nepriklausomybės aikštėje ir tūkstančių tūkstančiai susibūrusių prie televizorių ekranų ir radijo imtuvų jautėmės Nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiais.

Mes neturėjome Lietuvos Respublikos pasų, tik tądien oficialiai susigrąžinome valstybės pavadinimą ir herbą, tačiau širdyse mes jau gyvenome suverenioje Lietuvoje.

Lietuvos valstybė buvo okupuota, tačiau joje visada išliko Nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečių dvasia. Nuo partizaninės kovos didvyrių iki Helsinkio grupės, Lietuvos laisvės lygos, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidėjų, ekologinių judėjimų pradininkų – Lietuvoje visada buvo laisve kvėpuojančių, laisvę ginančių ir už idealus kovojančių žmonių. Jų auka, jų drąsa ir ryžtas tapo postūmiu, pakeitusiu istoriją.

Kai prisimename 1990-uosius, dažnas pirmiausia paminime Vienybę. Mes turėjome vieną idėją, vieną troškimą, Sąjūdžio dvasią, apie kurią sukosi visa Lietuva. Vienybė buvo ta jėga, kuri suskaldė imperiją.

Nepriklausomybės Akto signatarai buvo labai skirtingi žmonės, su skirtingomis patirtimis, skirtingais požiūriais. Tačiau viena idėja – nepriklausoma Lietuva – suvienijo juos svarbiausiam gyvenimo sprendimui.

Ar šiandien Lietuva gali tikėtis bent panašios vienybės? Ar turime idėją, kuri galėtų bendram darbui suburti skirtingų politinių pažiūrų žmones? Ar turime idėją, kuri kviestų kartu ne griauti, o kurti?

Norėčiau, kad atsakomybe, teisingumu ir solidarumu grįsta gerovės valstybė taptų ta vienijančia, kuriančia jėga. Jėga, kuri saugotų ir stiprintų Nepriklausomos Lietuvos Respublikos pamatus. Jėga, kuri padėtų spręsti tokias įsisenėjusias problemas kaip socialinė ir regioninė atskirtis. Jėga, kuri suteiktų galingą postūmį proveržiui švietime, ekonomikoje, aplinkosaugoje, kultūroje.

Pasitikėjimas. Tai dar vienas žodis, kurį prisimenu paminėjus 1990-uosius. Rinkdama Aukščiausiąją Tarybą tauta išreiškė pasitikėjimą žmonėmis, kuriems širdyse atnešė troškimą – nepriklausomos valstybės atkūrimą. Ir tas pasitikėjimas nebuvo išduotas.

Prezidentas Vytautas Landsbergis – taip, aš nesuklydau, Prezidentas, nes šiame žodyje geriausiai atsispindi tie darbai, kuriuos jis padarė kaip valstybės vadovas, – buvo tas žmogus, kurio lyderystė prieš 30 metų buvo labai svarbi nepriklausomos Lietuvos atgimimo dalis. Skaudu, kad Vytautas Landsbergis nuo šiol Kovo 11 dieną jaus ir asmeninę netektį. Užuojauta, Prezidente. Ponia Gražina, ilsėkitės ramybėje. Jūs buvote mūsų Nepriklausomybės neatsiejama dalis.

Meilė. Vakar Prezidentūroje surengtame susitikime su signatarais buvo kalbėta apie jos antonimą – nemeilę, kuri griauna iš vidaus tiek žmogų, tiek visą visuomenę. Ta proga prisiminiau įtaigų filmą „Nemeilė“. Vyro ir moters neapykanta vienas kitam virsta nemeile savo sūnui, o šis nemeilės kamuolys rieda niūriais, bespalviais didmiesčio mikrorajonais, papilkėjusiais nuo beprasmybės ir abejingumo. Ar tai ne ta tikrovė, iš kurios mes norėjome ištrūkti? Ar ištrūkome? O gal patyliukais grįžtame atgal, kad ir nepriklausomos valstybės sienose?

Mūsų Lietuva išgražėjo tiek, kiek ji buvo kuriama meilės pagrindu, ji nepatraukli tiek, kiek joje įsispaudė neapykanta. Nebesvarbu, ar tą neapykantą lemia orientyrų praradimas, politinės varžytuvės ar tiesiog nuovargis. Neapykanta tiesiog yra neapykanta. Žmogui, medžiui, aplinkai. Ji visada destruktyvi. „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“, – byloja „Tautiškos giesmės“ žodžiai. Jie liudija ne ką kitą, o patriotizmą – dar vieną sąvoką, kurią mes kažkaip nepastebimai išgujome iš savo žodyno.

Patriotizmas, mano nuomone, kaip medis veši iš apačios – meile savo šeimai, gatvei, miestui, Tėvynei. Galiausiai jis išauga, sutaurėja iki meilės žmonijai.

Tad nebijokime būti savo šalies patriotais! Įspauskime savo širdyse 1990-ųjų kovo 11-ąją – Vienybės, Pasitikėjimo ir Meilės dieną. Dieną, kai Lietuva atgimė dar kartą tam, kad taptų stipria, teisinga, laisvę mylinčių ir už ją kovojančių piliečių valstybe.

Švęskime laisvę!

Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas

Informacija atnaujinta 2020.03.11 12:52

Atgal