Lietuvos Respublikos Prezidentas Lietuvos Respublikos Prezidentas

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba Lenkijos Respublikos Seime minint Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ąsias metines

2021-05-03

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba Lenkijos Respublikos Seime minint Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ąsias metines

Jūsų Ekscelencija Lenkijos Respublikos Prezidente,

Gerbiami Lenkijos ir Lietuvos parlamentų nariai,

Mieli mūsų tautų žmonės,

šią atmintiną dieną mes savo pavyzdžiu liudijame nepalaužiamą Lietuvos ir Lenkijos bendrystę.

Nuo pat Vladislovo Jogailos ir Jadvygos sąjungos mūsų keliai ėjo viena kryptimi – kartais atsiskirdami, tačiau ilgainiui vis labiau priartėdami vienas prie kito. Mūsų santykių pagrindas visada buvo aiškiai suvokiama priklausomybė Vakarų civilizacijai ir pareiga puoselėti bei ginti jos vertybes.

Ir iki šiol Lietuva žengia petys petin su Lenkija. Šiandien kartu esame Europos Sąjungos ir NATO nariai. Puoselėjame politinius, gynybinius ekonominius, kultūrinius ryšius, siekiame užtikrinti mūsų regiono saugumą. Puikiai žinome, kad nuo mūsų bendradarbiavimo sėkmės priklauso kaimyninių tautų viltys gyventi taip, kaip jos nori, o ne taip, kaip joms primetama iš išorės.

Štai kodėl į Gegužės 3-iosios Konstitucijos istoriją kviečiu pirmiausia žvelgti kaip į priminimą, kiek daug jau esame pasiekę ir kiek daug dar galime kartu pasiekti ateityje.

Prieš 230 metų mūsų tautos, ilgai ėjusios Vakarų politinės kultūros mokslus, vienu šuoliu atsidūrė konstitucinės ir politinės minties pirmeivių gretose. Priėmę antrą rašytinę konstituciją pasaulyje, ir pirmą tokį teisės aktą Europoje, mūsų protėviai taip dar kartą patvirtino įsipareigojimą individo laisvei ir šalies „politinei egzistencijai“. Jie taip pat pirmą kartą Europos istorijoje pritaikė valdžių atskyrimo principą.

Gegužės 3-iosios Konstitucija apibendrino ilgus Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo metus ir atspindėjo, ko buvome išmokę. Ji taip pat žymėjo bendroje valstybėje vykdytų ambicingų politinių, visuomeninių ir ūkinių reformų kulminaciją.

Istorinę priimto dokumento reikšmę puikiai suprato amžininkai. Mykolas Pranciškus Karpavičius, vienas garsiausių to meto Lietuvos pamokslininkų, teigė, kad „naujoji teisė suteikė garbę ir autoritetą mūsų tautai visos Europos akivaizdoje“. Vilniaus akademijos rektorius Martynas Počobutas tikėjosi, kad, „panaikinus senąją netvarką ir patvirtinus išmintingą laisvę, yra užtikrintas mūsų vilčių pamatas ir krašto laisvės pradžia“.

Šiandien apgailestaujame, kad pastarajai svajonei nebuvo lemta išsipildyti – Konstitucija jau po metų buvo svetimųjų kariuomenės sutrypta. Tačiau ji spėjo rasti atbalsį visuomenėje. Konstitucijos kūrėjai, formuodami bajorų ir didikų politinę sąjungą su miestiečiais, taip pat gerindami valstiečių padėtį, išplėtė ir sustiprino politinę tautą. Luominė bajorų valstybė ėmė virsti bendra visiems piliečiams Tėvyne.

Štai kodėl ir vėlesniais amžiais Gegužės 3-iosios Konstitucija liko gyvuoti kaip ryškus idealas – alternatyva tironijai. Teisiškai įtvirtintos valdžių atskyrimo ir individo laisvės idėjos tiesiogiai kirtosi su carine patvaldyste ir žadino lietuvių, lenkų bei kitų regiono tautų ryžtą priešintis. „Valdymo įstatymo“ dvasia ne kartą nauja jėga prasiveržė naujais sukilimais ir net XX amžiuje rodė kelią tiems, kurie drįso priešintis totalitariniams režimams.

Nors šiandien verčiame kokybiškai naują Lietuvos ir Lenkijos santykių puslapį, kartais dar pasigirsta abejonių, ar bendrų siekių kūrimas ir įgyvendinimas nekelia grėsmės šalių suverenitetui. Tačiau aš esu įsitikinęs – jokios kolizijos čia nėra.

Lietuva ir Lenkija pernelyg ilgai kentėjo svetimų valstybių priespaudą, kad nemokėtų vertinti ir branginti viena kitos nepriklausomybės. Tai, kad mūsų pozicijos yra labai artimos daugeliu geopolitinių, santykių su kaimynais, saugumo ir gynybos, ekonominio bendradarbiavimo klausimų, yra mūsų privalumas ir turtas, o ne problema ar, juolab, grėsmė.

Tai yra XXI amžiaus dvasią atitinkantis siekinys – ieškoti bendraminčių, o ne oponentų, ir kliautis pozityviąja žmonių ir valstybių energija, nes tai yra vienintelis kelias į pažangą.

Tikiu, kad Gegužės 3-iosios Konstitucijos tėvai pritartų šiai principinei nuostatai. Daugiau sektinų pavyzdžių istorijoje galėtume rasti tarp garsių Lietuvos ir Lenkijos giminių atstovų. Radvilos, Potockiai, Chreptavičiai, Sanguškos, Chodkevičiai, Oginskiai, Tiškevičiai ir daugelis kitų padovanojo mums ypatingų asmenybių, kurios savo veiklos užmoju gerokai praaugo vienos valstybės sienas ir tapo tiek Abiejų Tautų, tiek ir visos Europos istorijos herojais.

Gerbiamieji,

Gegužės 3-iosios Konstitucija lygiai priklauso lietuviams, lenkams ir kitoms regiono tautoms tiek, kiek jos yra pasirengusios prisiimti atsakomybę už šios turtingos tradicijos ateitį.

Džiaugiuosi, kad mes, lietuviai, pastaruoju metu iš naujo atrandame Gegužės 3-iosios Konstituciją. Prisimename 1791 metų spalį priimtą „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimą“, tvirtai pastačiusį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vytį į vieną gretą su Karūnos ereliu. Imame vertinti tą laikotarpį, kai kartu su Lenkija rodėme vienijimosi pavyzdį Europai.

Žvelgiant į ateitį, ne mažiau svarbu, kad šie praeities įvykiai įkvėptų mus naujiems bendriems darbams. Kartu mes esame pagrindiniai Abiejų Tautų Respublikos istorinio palikimo sergėtojai – atitinkamai turime elgtis ir šiuo sudėtingu metu. Mūsų pareiga – užtikrinti, kad istoriškai artimos ukrainiečių ir baltarusių tautos galėtų mėgautis laisvės, nepriklausomybės ir demokratijos vaisiais. Praeityje jos priklausė bendrai Europos šalių šeimai – tikiu, kad taip bus ir ateityje!

Tačiau mes gyvename sudėtingu metu. Kaip ir prieš 230 metų, vėl matome Rytuose augančią karinę galią, kuri siekia paneigti mūsų vertybes ir grasina mūsų gyvenimo būdui. Mūsų kaimyninės tautos, siekiančios kurti demokratinius santykius, ir toliau susiduria su brutaliu žmogaus teisių ir laisvių nepaisymu.

Rusijos karinių pajėgų telkimas ties Ukrainos sienomis ir kariniai veiksmai Rytų Ukrainoje, vykdomi Rusijos kariuomenės ir Maskvos remiamų neteisėtų ginkluotų grupuočių, rodo pastangas palaikyti ir kurstyti karinę įtampą kaip politinio poveikio svertą.

Noriu pabrėžti, kad Lietuva niekada nepripažins neteisėtos Krymo aneksijos ir sieks, kad baigtųsi faktinė dalies Rytų Ukrainos okupacija. Kad ir kas nutiktų, negalime leisti, kad Ukraina vėl būtų nublokšta atgal į praeitį!

Ne paslaptis, kad Rusija taip pat siekia perimti Baltarusijos kontrolę ir paminti drąsių šios šalies žmonių laisvės troškimą. Svarbų vaidmenį šiame procese atlieka ir nesaugi Astravo atominė elektrinė, kuri kelia grėsmę visiems regiono gyventojams. Sakiau ir sakysiu, kad branginame Baltarusijos suverenitetą, ir niekada nesutiksime su tuo, kad energetika taptų geopolitiniu ginklu, pavertusiu Baltarusiją Kremliaus politikos įkaite.

Mūsų pačių saugumas ir gerovė priklauso nuo to, ar kaimynystėje įstengsime sukurti taikos, demokratijos ir klestėjimo erdvę. Todėl negalime ramiai stebėti, kaip grįžta stipresniojo teisės laikai. Negalime ignoruoti mėginimų perbraižyti suverenių valstybių sienas. Turime aiškiai pasakyti, kad XXI amžiaus Europoje ne vieta naujiems padalijimams į įtakos sferas, neigiantiems nepriklausomų valstybių suverenitetą!

Tam, kad regiono tautos galėtų laisvai plėtoti savo demokratinius siekius, mums bus reikalinga ir aiški Europos Sąjungos Rytų partnerystės vizija.

Praeities pamokos rodo, kad agresyviõs priešiškos jėgõs akivaizdoje būtina vienytis ir telkti jėgas, nelaukiant, kol bus per vėlu. Prezidentai Valdas Adamkus ir Lechas Kaczyńskis savo veiksmais liudijo, kad kartu mes visada būsime stipresni!

Mielieji,

nuoširdžiai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad pastaruoju metu daug nuveikėme, stiprindami dvišalius Lietuvos ir Lenkijos ryšius. Įsimintinu simboliniu įvykiu tapo Prezidento Andrzejaus Dudos dalyvavimas 1863 metų sukilimo vadų laidotuvėse Vilniuje. Atnaujinome Prezidentų tarybos veiklą, kad dar labiau sustiprintumėme Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę. Glaudžiai ir intensyviai bendradarbiauja mūsų valstybių parlamentai bei vyriausybės, padėdami įgyvendinti bendrus interesus saugumo, gynybos, saugios kaimynystės ir piliečių gerovės srityse. Labai vertiname Lenkijos indėlį, įgyvendinant bendrus Baltijos regionui reikalingus infrastruktūros projektus.

Galvojant apie ateitį, ne mažiau svarbu kūrybingai išnaudoti potencialą, kurį Lietuvai ir Lenkijai suteikia narystė svarbiausiose euroatlantinėse struktūrose. Kartu su NATO sąjungininkais ir partneriais turime būti pasirengę atgrasyti bet kokius priešiškus veiksmus.

Pasakysiu dar daugiau – santykių su Lenkija puoselėjimas ir gerinimas yra vienas Lietuvos užsienio politikos prioritetų. Kartu tai yra ir asmeninis mano, kaip šalies Prezidento, veiklos imperatyvas.

Labai tikiu mūsų žmonių tarpusavio ryšių ir draugystės galia. Mūsų tautos  gyvai domisi ir siekia pažinti ne tik viena kitos istorinį paveldą, bet ir dabartinius pasiekimus.

Prisipažinsiu, džiaugiuosi girdėdamas lietuvišką šneką Lenkijoje ir lenkišką  – Lietuvoje. Tai liudija, kad kasdien vis geriau pažįstame ir suprantame vieni kitus.

Šiam tikslui pasitarnauja ir garsios praeities asmenybės, tapusios Lietuvos ir Lenkijos kultūros tiltais. Paminėsiu tik keletą jų – genialusis Adomas Mickevičius, vienas iš mėgstamiausių mano dailininkų Ferdinandas Ruščicas, humanistas ir eruditas Jerzy Giedrojcas.

Gerbiamas Prezidente,

Gerbiamieji Senato ir Seimo nariai,

Gerbiamieji,

per savo ilgą bendrą istoriją mes turėjome daugelį išbandymų – karus ir marus, padalinimus, tremtis ir žudynes. Tačiau taip pat kartu ir pasipriešinimo kovas už mūsų vertybes, už mūsų laisvę. Su mumis visada buvo tikėjimas, mūsų širdyse Šventoji Mergelė, kuri gina šviesią Čenstakavą ir šviečia Aušros vartuose, o ant mūsų vėliavų – Vytis ir Erelis. Ir mūsų pergalių džiaugsmas. Žinome, kad sėkmė lydi nepalūžtančius.

Šiandien, žvelgdamas į bendrą mūsų praeitį, matau joje neišsenkančią versmę, iš kurios bet kada galime pasisemti įkvėpimo. Taip ir Gegužės 3-iosios Konstitucija kviečia mus ne tik mąstyti apie patriotizmo, individo laisvės ir demokratijos vertybes, bet ir aktyviai jas ginti naujų grėsmių akivaizdoje.

Noriu palinkėti, kad lietuvių ir lenkų draugystė gyvuotų, paremta geranoriškumu, vienas kito supratimu ir darbais siekiant teigiamų permainų mūsų piliečiams.

Ženkime kartu, petys į petį! Tegul mūsų Tėvynės visada būna sektinu pavyzdžiu kitoms tautoms.

Už mūsų ir Jūsų laisvę!

Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas

Informacija atnaujinta 2021.05.04 12:01

Atgal