Lietuvos Respublikos Prezidentė

2017-ųjų metų apžvalga su Prezidente: „Mažiau ginčykimės ir muškimės dėl praeities“

2017-12-24

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė dar vienus Lietuvos ir savo kadencijos metus vertina kaip teigiamų pokyčių ir ryžtingo atsako iššūkiams laikotarpį. Jos teigimu, švęsdami valstybingumo šimtmetį lietuviai turėtų daugiau žvelgti į ateitį ir nustumti šalį ginčus dėl praeities.

Specialiame interviu portalui 15min prezidentė teigė, kad užsienio politikos, krašto apsaugos, teisinės sistemos reformų srityse vyksta daug teigiamų pokyčių, stiprinančių valstybę.

Savo santykį su naująja valdančiąja dauguma D.Grybauskaitė apibūdino kaip produktyvų įstatymų leidimo prasme, tačiau pažymėjo, kad išklausymo ir girdėjimo politikos naujokams dažnai pritrūksta.

Pateikiame visą 15min laidos „Apie ką negalima kalbėti“ pokalbio su Lietuvos Respublikos prezidente nuorašą.

– Kaip jūs įvertintumėt savo veiklą 2017-aisiais užsienio politikoje? Kokie buvo svarbiausi uždaviniai?

– Labai nemėgstu vertinti savo veiklos, nes jos išskirti neįmanoma. Tai yra visų pastangos – ir diplomatų, ir politikų, ir Seimo, ypač užsienio reikalų, Europos reikalų komitetų, veikla. Manyčiau, kad buvo neblogi metai. Ypač turint galvoje, kad užsitikrinome saugumo garantijas, turime karius iš 9 valstybių, išgyvenome taikingai šiuos metus. Padėjome pagrindą, kad ir perspektyvoje tos garantijos bus plečiamos ir užtikrintos. Taip pat yra priimti sprendimai ir dėl 2 procentų BVP skyrimo gynybai. Taigi, manau, kad saugumo srityje užsitikrinome tai, ko ir siekėme.

Išskirčiau ir energetinio saugumo klausimus: judame sėkmingai su SGD terminalu, kuris daro įtaką kainodarai ir kainoms, energetinėmis jungtimis su Lenkija ir Švedija, priartėjome prie sprendimų dėl sinchronizacijos, esame sutarę su Europos Komisija, kad tai bus per Lenkija, kad bus pinigai skirti iš šitos finansinės perspektyvos. Tai reiškia, kad mums kainuos pigiau, o tuo pačiu turėsime elektros saugumo garantijas artimiausių kelių metų laikotarpiu.

Toje investicijoje į karinį ir energetinį saugumą tikrai buvo tęstinumas ir pasiekimai būtent 2017-aisiais metais. Tai džiugina, nes pamatėme, kad turime daug draugų. Matome, kad savanoriškai net devynios valstybės atėjo pas mus, o visame regione yra net 23 iš 28 Europos Sąjungos narių šalių, kurios investuoja į mūsų Baltijos šalis, į mūsų saugumą. Išgyvenome ir pasikeitimus, ir rinkimus Jungtinės Amerikos Valstijose, Prancūzijoje ir matome, kad draugai nepasikeitė, kad jie išlieka patikimi mūsų bendražygiai. Tai yra sėkmės istorija. Manau, kad tai sugebame kritinėje situacijoje būti girdimi, išsakyti savo poziciją ir gauti reakcijas, atsakymus, yra valstybės pasiekimas.

Laukiame šimtmečio ir prisimenant, kokia sudėtinga Lietuvos situacija buvo po 1918-ųjų metų, kai praktiškai neturėjome draugų ir buvome izoliuoti, Vilniaus krašto okupacija buvo toleruojama, taip pat ir Klaipėdos krašto, Lietuva buvo sumažėjusi, apkarpyta, tai dabar galime, kaip niekada, didžiuotis ir džiaugtis, kad esame būryje NATO ir ES šalių draugų. Jos rodo mums dėmesį, supranta, palaiko. Ir manau, kad tai visos Lietuvos pasiekimas, o aš didžiuojuosi, kad šiame laikotarpyje galiu būti prezidente ir atlikti savo pareigą.

– Kalbėdama apie užsienio politiką užsiminėte apie saugumo, gynybos temas. Jos neišvengiamai eina išvien per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį.

– Toks regionas.

– Taip, tokia realybė. Ar, jūsų manymu, Rusija išliks didžiausia grėsme Lietuvai artimiausią dešimtmetį? Turint galvoje dabartinius šios šalies vidinius procesus, laukiančius prezidento rinkimus.

– Sunku prognozuoti dešimtmečiais. Nenorėčiau sakyti, kad visus dešimt metų ir daugiau vis bus blogai. Manyčiau, kad ta realybė tarp Rytų ir Vakarų, mūsų geopolitinė situacija visus amžius buvo sudėtinga. Buvom ir okupuoti, ir perdalinti įtakos zonomis. Nuo realybės nepabėgsime ir geografinė padėtis išliks tokia, kokia yra.

Bet tai, kad mes dabar patekome į Vakarų šalių gynybos, ekonominio bendradarbiavimo zoną, tai užtikrina mums ir gerovės, ir saugumo standartus. Taip, kaimynas, ko gero, kelis metus ar artimiausiu metu bus sudėtingas ir jei vadovas išliks tas pats, tai panaši situacija ir išliks. Bet nenorėčiau numoti ranka, pasakyti, kad nereikia bendrauti, nereikia mėginti – visi keičiamės, geopolitinė situacija keičiasi ir todėl reikia turėti pasirengimo būti atviriems pokyčiams.

– Jūs manote, kad ir su dabartine Rusijos valdžia, po tam tikrų pokyčių, būtų galima bendradarbiauti?

– Jeigu iš tiesų vertybiniai dalykai, kaip okupuotų teritorijų atsisakymas, mažesnis agresyvumas, nemėginimas interesų primesti jėga, mūsų ir Europos Sąjungos politikos nepapirkinėjimas, nedarys įtakos rinkimams kitose šalyse, tai mes esame su visais kaimynais pasirengę bendradarbiauti. Svarbiausia, kad išliktų apginamumas mūsų valstybės žmonių ir mūsų valstybės interesų, o tam visada geriau yra bendrauti, prekiauti, negu kariauti.

– Apibendrinant krašto apsaugos temą, ar mes viską padarėme šalies viduje, kad užtikrintume saugumą? Užsiminėte apie 2 proc. skirtus krašto apsaugai, NATO įsipareigojimų vykdymą, sugrąžinta šauktinių kariuomenė... Ar yra kitų žingsnių, kuriuos galėtume atlikti stiprindami saugumą?

– Manau, kad tų žingsnių dar reikės daug. Ir tai ne tik kiekybiniai, bet ir kokybiniai žingsniai – kariuomenės reforma, jos modernizavimas, naujos ginkluotės atsiradimas. Šiuo metu mūsų kariuomenė yra lygiavertė NATO šalies kariuomenė, kuri gerbiama ir gerai vertinama. Atvažiavę sąjungininkai giria mūsų karius, mūsų pasirengimą, gebėjimą dirbti kartu karinėse operacijose, ne tik per pratybas, bet ir trečiosiose šalyse. Lietuva vykdo ir savo įsipareigojimus kovoje su terorizmu, tad esame matome, girdimi ir lygiaverčiai.

Reikėtų pažymėti, kad esame nedidelė valstybės, bet mūsų kariuomenė labai kokybiška ir gerai vertinama. Man visada smagu, kai aš lydžiu kokį kitos valstybės vadovą, tarkime, Belgijos karalių, lankantį savo karius ir girdžiu, kaip kalbama apie Lietuvos karius. Didžiuojuosi, kad turime tokią kariuomenę.

Aišku, tobulinimui ribų nėra, o tam reikės ir lėšų. Iššūkiai išlieka, grėsmės išlieka, mūsų kaimynas kol kas vis dar išlieka grėsmingas. Džiaugiuosi, kad tas sprendimas, kurį priėmėme dėl šauktinių, pasiteisino visiškai. Profesionali kariuomenė – labai gerai, bet ji yra brangesnė ir neruošia rezervo. O šauktiniai – tai rezervas, kuris reikalingas esant bėdai. Per tris metus tokių žmonių jau turime dešimt tūkstančių ir jų reikės daugiau. Pakeitėme įstatymus, kad galėtume turėti iki 4000 šauktinių kasmet.

Mūsų pavyzdžiu pasekė ir tokia valstybė kaip Švedija, priėmusi sprendimą susigrąžinti šauktinių kariuomenę, Suomija šios idėjos niekada neatsisakė, mišri kariuomenė išliko ir kitose šalyse mūsų regione, nes tai nedidelėms šalims yra savotiškas išsigelbėjimas. Tose šalyse nėra tiek žmonių, kad būtų galima per profesionalų kariuomenę išspręsti apginamumo klausimus. Taigi, mūsų pasiryžimas, mūsų greita reakcija į Krymo okupaciją, supratimas, kad reikia pirmiausia patiems investuoti į savo gynybą, parodė pasauliui, kad net maža valstybė, nelabai turtinga valstybė gali tai padaryti. Mes ne tik pirmieji sugrąžinome šauktinius, bet ir pirmieji įkūrėme greitojo reagavimo pajėgas. Tik po mūsų jas sukūrė NATO.

Taigi, mes parodėme, kad žinome, ką daryti, galime tai greitai daryti ir rodome pastangas. Tuomet ateina ir partneriai, kurie supranta, kad Lietuva ruošiasi ir mums reikia tik jai padėti. Jeigu tik sėdėtume ir manytume, kad kažkas turi ateiti, už mus kariauti, už mus investuoti, tai be jokios abejonės nebūtų įmanoma.

– Teisingumo sistema buvo viena iš tų sričių, kuria pasitikėjimas buvo gerokai susvyravęs. Jūs, kaip prezidentė, buvote aktyvi šioje srityje, per praėjusius metus paskyrėte net 26 naujus teisėjus. Ar tokie pasikeitimai ir jūsų aktyvumas yra požymis, kad sistema tokia korumpuota? O galbūt tai derėtų traktuoti kaip sistemos atsinaujinimą?

– Sakyčiau, kad prasidėjo rimti pokyčiai ir tai iš dalies ir mano pastangos, ir pačios sistemos pastangos. Kai 2009 metais atėjau į postą, teismais pasitikėjo tik 15 proc. gyventojų ir 78 proc. nepasitikėjo. Dabar viskas pasikeitė – dvigubai daugiau pasitikinčiųjų ir tik 20 proc. nepasitiki. Per tą laikotarpį ne tik griežtai reikalavau garbės ir orumo, net 21 teisėjas atleistas su vadinamuoju „vilko bilietu“, be teisės sugrįžti. Iš viso 300 teisėjų pakeistų, 40 proc. kontingento pakeista. Tai dalinai ir dėl to, kad dalis išėjo į pensiją, dalinai dėl to, kad kai kurie pasitraukė, kai kurie buvo atleisti.

Ypač svarbūs pokyčiai, dėl kurių pasitikėjimas ir auga – skaidrumo srityje. Elektroninė sistema pradėjo skirstyti bylas, o ne asmeniškai kažkas kažkam paskirsto ir viešinimas, galima pareikalauti įrašo, sužinoti, kas kalbėta, teismai atsiveria visuomenei – ir tai yra labai gerai. Aišku, jokiu būdu nesakau, kad viskas padaryta ir pasiekta, norėjosi pokyčių žymiai greičiau. Kai atėjau, pačioje pradžioje, teismų bendruomenė labai priešinosi ir atleidimams, ir pokyčiams. Pavyzdžiui, Teisėjų taryba niekaip nesutiko, priešinosi, net ir turint duomenų, kad teisėjas buvo girtas ar yra operatyviniai duomenys, kad kyšininkavo, labai sunkiai atleidinėjo tokius teisėjus.

Bet dabar Teisėjų taryba, Garbės teismas vis labiau reiklūs tampa patys sau. Tai yra svarbu, nes tada ir pasitikėjimas auga ir rezultatą matome kitą. Dabar vyksta ir teismų reforma, ir optimizacija, kad žmogus gautų geresnę paslaugą, bet, aišku, visada bus ir neobjektyvumo, ir korupcijos apraiškų, nepakanka efektyvumo, bet visą laiką buvau aktyvi, lopėme, ką pamatydavome, tas skyles, kurios buvo įstatymuose.

Svarbiausia, žinoma, pačių teisėjų, teismų bendruomenės reiklumas sau. Tai pasikeitė ir tai duoda rezultatų.

– Kalbant apie pasitikėjimą, tai juo jau gerą dešimtmetį negali pasigirti parlamentas. Jums šiemet teko darbuotis su nauju parlamentu, valstiečių žaliųjų dauguma. Kaip vertinate šio parlamento veiklą ir ar manote, kad ji prisidėjo prie pasitikėjimo auginimo?

– Visiems parlamentams Europoje labai sunku, nes užtenka vieno ar kelių žmonių su keista elgsena, keistas pasisakymais, kaip tas deguto šaukštas statinėje, ir visi reitingai eina į šonus. Mes žinome, kad atėjo beveik 60 proc. naujų žmonių į politiką, bet kaip nebūtų keista, man nebuvo labai sunku dirbti su parlamentu. Galiu pasidžiaugti, kad net 33 įstatymai, kuriuos pateikiau parlamento darbo metu buvo priimti ir sugebėjome įtikinti bei įrodyti, kad jie turi būti priimti. Buvo pora antikorupcinio pobūdžio įstatymų, kurie norėjau, kad būtų priimti, bet nebuvo. Tai šiek tiek nuvylė, bet iš principo, aš ir mano komanda rasdavome kalbą su šiuo parlamentu.

Dalį iniciatyvų, kurios buvo keistos, gal šiek tiek nepamatuotos ir netgi kenksmingos, mes pokalbio, dialogo metu sugebėdavome apraminti, neutralizuoti. Gal atsimenate, tai ir dėl žodžio laisvės, dėl žurnalistų laisvės daryti tyrimus buvo šiokių tokių niuansų. Bet kai kalbi ir žmonės geranoriški, nori suprasti, galima susikalbėti. Pakelti reputaciją per metus, žinoma, sunku.

Daug naujokų, tačiau kartais daugiausia bėdos padaro ne jie, o tie patyrę, kurie kartais nusišneka, turi visokių keistenybių, idėjų, kurios sukelia ažiotažą visuomenėje, o svarbiausia – sukelia susipriešinimą tarp žmonių, o tai blogiausia, ką galima padaryti.

– Kalbant apie atskiras asmenybes, kurios kuria politinius skandalus, ar nemanote, kad turėtų būti griežtesnė kontrolė, griežtesni mechanizmai, kad įvairių interesų veikiamas ar įstatymus pažeidęs Seimo narys negalėtų, tarkime, pereiti į kitą komitetą ir toliau darbuotis?

– Čia veikia vadinamasis konstitucinis funkcijų pasidalinimas. Aš nelabai galėčiau taip atvirai kritikuoti Seimą.

– Bet jūs galite vertinti tam tikrus sprendimus. Ar jie moralūs, ar ne.

– Aš galėčiau atsargiai pasakyti, kad taip, tai yra absoliučiai Seimo valioje. Tai yra politiniai sprendimai, kurie yra politikų, ypač daugumos, valioje. Ir kiek ji turi supratimo ir noro valytis ar būti griežtesnė Seimo reputacijai, tai išties galėtų tai daryti drąsiau.

– Užsiminėte apie pasirašytą ateinančių metų biudžetą. Premjeras Saulius Skvernelis teigė, kad jis subalansuotas visiems, gerins gyvenimą tų, kuriems labiau reikia. Bet, jūsų manymu, ar biudžetas atspindi socialinio teisingumo reikalavimą?

– Sakyčiau, kad dalinai. Dalinai atsižvelgia, nes yra virš 600 milijonų eurų skirta socialinės atskirties mažinimui, socialiniams reikalams. Tai yra išties didelė suma. Bet suskirstyta galėjo būti ir racionaliau. Vidurinioji klasė palikta už borto, paliktas švietimas, mokslas, daug kas gauna mažiau investicijų, ypač algų srityje, negu galėjo. Kalbama apie pensijų reformą, algų kėlimą teisėsaugai ir taip iškeliamos atskiros socialinės grupės. Politiškai tai nėra protinga.

Ekonomika auga ir priedo turime, kurį galime dalinti, bet dalinimas visada labiau kiršina, nei ekonominė krizė. Kai yra ekonominė krizė, tai visi turime vienodai prisidėti ir perlaukti ją, bet kai atsiranda šiek tiek pinigų, tada konfliktas aštrėja. Visada reikia elgtis labai atsargiai, kaip ir dėl šildymo lengvatų, kai patarinėjau Vyriausybei nedaryti klaidų, nors buvo užsispirta tą lengvatą panaikinti, taip ir su biudžetu.

Kad ir medikų rezidentų atlyginimai, kuriems skirti keletas milijonų tikrai biudžeto neišsprogdintų, bet būtų daugiau socialinio teisingumo, lengviau kalbėtis su gydytojais. Mes turime ir didelį sveikatos lėšų fondą, kurio paskirstymas nėra efektyvus. Bet svarbiausia yra kalbėtis ir nestatyti vienos grupės prieš kitą, sudarant iliuziją, kad, tarkime, teisėsauga yra svarbesnė, o mokslas yra mažiau svarbu. Manau, kad tai politinės klaidos, komunikacinės klaidos.

Tai nėra esminės klaidos, bet jos sukuria negatyvią emociją, uždeda lyg ir tokį šešėlį ant biudžeto, ant visos finansinės politikos, kaip labiau skaldančios, supriešinančios. Mėginu patarti Vyriausybei, atskiriems ministrams, mėginame dirbti tiek, kiek įmanoma, kiek Vyriausybė prisileidžia arba nori klausyti patarimų.

Deja, bet ne visada tie patarimai išgirstami ar jų norima klausyti ir tada gaunasi tokios didelės klaidos, kurios sukelia daug negatyvo visuomenėje, Vyriausybė pati šaudo sau į kojas. Mes, aš ir mano patarėjai, nusiteikę dirbti su Vyriausybe, nes mano tikslas padėti jai, o ne atvirkščiai.

– Ar galima teigti, kad šie metai politine prasme stokojo būtent noro įsiklausyti ir noro kalbėtis? Iš čia daugelis ir valdančiosios daugumos, ir Vyriausybės problemų, kai paskelbiamas sprendimas ir vėliau jau aiškinamasi dėl jo, interesų grupės išklausomos tik po to.

– Aš truputį pradžioje vertinau, kad atėjo žmonės, kurie nežino, ko nežino ir nenori žinoti. Tai va čia buvo klaida. Nežinoti, ko nežinai nėra klaida, nes naujokas jau toks, koks yra. Bet reikia turėti noro žinoti. Neigti arba mėginti jėga primesti savo taip vadinamą žinojimą nepakanka. Labiausiai žmones kiršino jėga primetami sprendimai, neišaiškinami sprendimai, klaidinga žinia. Tai įvyko ir su švietimo reforma ir su pensijų antrąja pakopa.

Daromos klaidos, kurios nulemia, kad reforma bus vykdoma sunkiai, nes pirmoji žinia, kuri nueina, kuri suskaldo žmones, tai reiškia viskas – reforma jau yra pusiau sužlugdyta. Tų klaidų daryti negalima. Mėginame kalbėti, padėti, aiškinti, bet yra dar to manymo, kad žinoma geriau, kad nereikia klausyti, girdėti. Varom, jėga primesim daugumą. Ir čia prasideda klaidos.

Emocinė reakcija visada neigiama į tokį jėgos panaudojimą, tokį buldozerinį principą. Tikiuosi, kad tie metai daugumai atnešė tam tikro patyrimo, netgi pamokų, kad ne tik svarbu žinoti, ką daryti, bet svarbu ir kaip tai darai, kaip kalbi ir ar gebi įtikinti, ar eini jėga. Demokratinėje valstybėje ir santykiuose tarp politikų reikia įtikinti žmones. Kol šito supratimo neatsiras, tol naujiems politikams bus sunku.

– 2018-aisiais mūsų laukia valstybingumo šimtmečio minėjimas. Kokius pagrindinius minėjimo akcentus jūs išskirtumėte? Galbūt duotumėt patarimą visuomenei, į ką derėtų orientuotis? Nes mes, kaip visuomenė, nukrypome į ginčus dėl paminklų, įvairiausių šventės niuansų.

– Aš visuomenės dalis, o jūs norite, kad aš būčiau virš visuomenės ir duočiau patarimus.

– Jūs moralinis autoritetas visuomenei.

– Aš visuomenės dalis ir jaučiuosi lygiai taip pat, kaip visi. Man valstybės šimtmetis be galo svarbus, nes Lietuva man be galo svarbi. Tai, ką matau iš tų ginčų, iš tų besiginčijančių, yra tai, kad Lietuvos kūrimas yra skausmingas procesas. Skausmingas todėl, kad jis be galo visiems svarbus. Todėl mes taip ilgai ginčijamės. Juk nėra dar net trisdešimt metų praėję, kai mes kuriame Lietuvą.

Iš apklausų matosi, kad didesnė dalis eitų ginti šios Lietuvos, nepaisant to, kokia ji gera ar bloga bebūtų. Labai svarbu, kad tą jausmą išlaikytume, net jeigu baramės ar ginčijamės, kad Lietuva yra svarbiausia. Kad kiekvienas žinotume, jog kiekvieno indėlis kuria Lietuvą kiekvieną dieną ir mūsų atsakomybė yra be galo didelė. Kiekvieno. Ir prezidento, ir bet kurio eilinio žmogaus.

Todėl, ar paminklai, ar kas bebūtų, visada turime žinoti, kur esame, kokie iššūkiai aplink, kaip į mus žiūri mūsų draugai ir nedraugai, žinoti, kad pasaulyje esame ne vieni ir neizoliuoti ir kad nuo daugelio dalykų priklauso mūsų ateitis. Bet svarbiausia, nuo mūsų drąsos, pasitikėjimo ir kūrybingumo. Ką tik nufilmavome tokį kadrą, kuriame įamžinama popiežiui skirta mūsų dovana – nanoprakartėlė. Tai yra mūsų inovacijų pasiekimas, dėl kurio tikriausiai pateksime į Guinnesso rekordų knygą. Pernai siuntėme palydovą į kosmosą.

Lietuva – inovatyvi, moderni valstybė, todėl daugiau žiūrėkime į ateitį, mažiau gręžiokimės į praeitį. Mažiau ginčykimės ir muškimės dėl praeities. Na, koks skirtumas, koks paminklas? Galvokime apie tai, kokią Lietuvą sukursime, kokia ji bus. Praeitį gerbti reikia, prisiminti reikia, ginčytis, draskytis konfliktuoti – tikrai nereikia. Lietuvos ateitis visų mūsų rankose ir tai modernios, žinomos, girdimos, draugiškos, su tais, kurie su mumis draugiški, valstybės vardas ir ateitis.

Prezidentės spaudos tarnyba

Informacija atnaujinta 2018.02.07 14:13

Atgal