Interviu spaudoje

2009 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu Prancūzijos televizijos kanalui „France 24

Ponia Prezidente, labai ačiū, kad atvykote pasikalbėti į „France 24" televizijos kanalą. Reikia tiesiai pasakyti, kad anksčiau Lietuvos politika buvo tik vyrų valdos. Jūs esate pirma šiemet išrinkta Prezidentė moteris. Kaip Jus sutiko?

- Manau, kad dauguma žmonių mane sutiko palankiai, 68 procentai rinkėjų balsavo už mane. Tai buvo didelis netikėtumas politiniam elitui, nes nepriklausau jokiai politinei partijai.

 Jūs teigiate, kad politinėje scenoje atsidūrėte veikiau kaip specialistė, o ne kaip įgudusi politikė. Ar tai turės įtakos tam, kaip Jūs bandysite keisti Lietuvą?

- Manau, kad Lietuvos raida - jos ekonomika, politika ir demokratijos kokybė - išgyveno sunkius laikus, ir žmonės norėjo matyti kitokių asmenybių negu anksčiau. Sudėtingas laikotarpis yra labai tinkamas pasirodyti tokiems žmonėms kaip aš.

Taigi pakalbėkime apie tai, ką Jūs norėtumėte pakeisti savo šalyje. Ar galėtumėte pradėti nuo trumpo sąrašo? Nors neabejoju, kad keistinų dalykų yra daug.

- Žinoma, daug. Tarp opiausių problemų man visų pirma rūpėjo ne tik ekonominės veiklos smukimas, mūsų visuomenės monopolizacija ir oligarchizacija, bet ir politikos nuvertėjimas šalyje. Tai didelė bėda, krentanti į akis pirmiausia. Prie sąrašo, žinoma, pridurti reikia ir nesubalansuotą užsienio politiką. Visi šie klausimai sudaro mano darbotvarkę.

Nors Baltijos šalys buvo linkusios nesustabdomai augti, šiandien aišku, kad finansų krizė bloškia Lietuvą atgal. Kas, Jūsų manymu, dėl to kaltas?

- Žinote, yra daug priežasčių. Didelė ir išorės įtaka, nes Lietuvos ekonomika maža, atvira ir labai priklausos nuo eksporto. Kai eksporto rinkos užsidarė, Lietuvoje padėtis labai įkaito. Aišku, viduje buvo padaryta daug politinių klaidų - nebuvo rezervo, gero pasirengimo, jokių finansų atsargų. Taigi nuosmukį lėmė ir išorinės, ir vidinės sąlygos.

Kai kas Jus lygina su Margareta Thatcher, pirmąja Didžiosios Britanijos ministre pirmininke moterimi. Ji buvo viena pirmųjų moterų, politikos scenoje palikusių labai ryškų pasaulio lyderės pėdsaką. Ką Jūs manote apie šį palyginimą? Ar ji yra tas žmogus, kuriuo sekėte kaip tam tikru pavyzdžiu?

- Žinote, sunku ką nors lyginti. Manau, kad turime daugybės žmonių bruožų. Taip, savo gyvenime esu ją sutikusi, teko laimė ją sutikti. Skaičiau jos biografiją ir apie tuometines jos pastangas parengti Britaniją milžiniškoms reformoms, kurios šiai šaliai šiandien labai praverčia. Vis dėlto manau, kad kiekviena asmenybė yra kitokia, ir mano vaidmuo bei padėtis šalyje skiriasi. Skiriasi mano tikslai ir galimybės, nes esu Prezidentė, vadinasi, formaliai atsakinga už daugiau dalykų negu šalies ministras pirmininkas.

Margareta Thatcher savo vadovavimo Jungtinei Karalystei laikais - tuomet aš dar lankiau mokyklą - suskaldė šalį. Atrodė, kad pietinė dalis vis turtėja, o šiaurė grumiasi su sunkumais. Šiaurės Anglijoje, kur aš augau, nedarbas buvo labai didelis. Manau, kad tokios atskirties labai norėtumėte išvengti savo šalyje.

- Kad ir kaip būtų, tam tikrą kainą už didelių reformų šoko terapiją tenka mokėti. Be abejo, būtų geriau, kad kaina būtų kuo mažesnė, nes po šoko terapijos anksčiau ar vėliau lieka tik šokas ir nedaug terapijos. Taigi noriu, kad šoko, kiek tai įmanoma, išvengtume. Kita vertus, būdamos Europos Sąjungos (ES) narės, esame labai priklausomos nuo tam tikros ekonominės politikos, kuri yra gana bendra arba koordinuojama ES lygiu. Taigi šiuo požiūriu mūsų politiniai sprendimai jau truputį įsprausti į rėmus. Be to, mūsų valiutos politikai taikomas specialus režimas, ji susieta pastoviu kursu su euru, todėl mes neturime tos priemonės, kuri labai gerai veikia kai kuriose šalyse. Žodžiu, priežastys gerokai skiriasi, lyginant su tuo, kokios jos buvo kai kuriose Europos šalyse prieš 20-30 metų. Taigi žinau, kad šiuo požiūriu kai kurie žmonės norėtų tokio palyginimo. Vis dėlto šiandien laikai kitokie, todėl aš pati tikiuosi kitokių iššūkių ir galbūt kitokių sprendimų.

Bet neneigsite sakiusi, kad už šalies problemas atsakingi ministrai turi ištaisyti praeities klaidas arba pasitraukti. Tai gana griežtas pasakymas.

- Kartais aš juokauju, bet darbe esu labai griežta.

Labai griežta.

- Labai griežta.

 Regis, labiausiai vertinate veiklumą ir pragmatizmą.

- Aš esu ne kalbų, o rezultatų žmogus.

Pakalbėkime truputį apie tai, kad Lietuva yra NATO ir ES narė nuo 2004 m. Atrodo, kad įstojote be didelio triukšmo ir, žinoma, be didelių konfliktų, turint omeny tai, kad greta yra Rusija ir buvusi Sovietų Sąjunga, kurių žvilgsnis nukreiptas į tokias valstybes kaip buvusios sovietų respublikos - Gruzija ir Ukraina. Jos nori lygiai to paties, ką padarėte Jūs - įstoti į NATO, galbūt net į ES, bet tai sukelia didelį konfliktą. Kaip Lietuvai pavyko įveikti tą pereinamąjį laikotarpį be didelio triukšmo?

- Iš tiesų sprendimai buvo priimti 2002-aisiais. Apskritai Europoje buvo kitoks laikotarpis - taikesnis, ekonomiškai stabilesnis, Europa bei NATO buvo pasirengusios plėtrai, ir plėtra buvo objektyviai būtina. Žinoma, mes atlikome savo darbą ir namų užduotis labai greitai ir kvalifikuotai. Mūsų žingsnius į priekį ir reformas iš tikrųjų rėmė gyventojai ir visas politinis elitas. Tai mums padėjo. Įtakos, žinoma, turėjo ir tai, kad Europos ir NATO valstybės narės buvo pasirengusios mus priimti. Aišku, buvo tam tikrų pokyčių, kai kurių specifinių dalykų aplink mus, turiu galvoje, politiką Rusijoje ir visur kitur. Sąlygos buvo labai palankios ir viduje, ir išorėje, kad taptume abiejų organizacijų nare.

 Ar Jūs labai gerai sutariate su Vladimiru Putinu?

- Su Putinu? Dar ne. Aš niekada nesu su juo susitikusi ir kalbėjusi. Tačiau su Medvedevu -taip.

Galvoju apie tai, ką jis pasakė minint sovietines Antrojo pasaulinio karo pradžios metines. Kad Lenkijai ir Baltijos šalims reikia verčiau eiti pirmyn ir užmiršti praeitį.

- Niekas negali užmiršti praeities, ypač skaudžios, ir mes niekada nieko neužmiršime, turime atminti savo skausmą ir savo istoriją. Tačiau gyvenimas reikalauja daugybės dalykų, kuriais turime pasirūpinti, ir savo šalies labui turime žiūrėti į ateitį. Esu pasirengusi konstruktyviam dialogui su kaimynais, įskaitant Rusiją ir Baltarusiją, savo šalies ir ES naudai.

Vis dėlto, turint tokią didelę ir kartais agresyvią kaimynę kaip Rusija, bent jau pasąmonėje turėtumėte jausti įtampą dėl to, kas bus ateityje.

- Jau prieš 50 metų išmokome ir dabar mokomės, kaip gyventi su šia įtampa, arba kaip gyventi kartu. Žinome, kaip su ja susitvarkyti. Mes išgyvenome, sugebėjome tapti šių dviejų organizacijų nare, taigi nebijome, tiesiog žinome, ko tikėtis.

 Išties labai šiuolaikiškas mąstymas. Tai neabejotinai puiki žinia, tokia filosofija, kuri, žinoma, keičia Jūsų šalį. Kalbant apie tai, kas bus toliau, apie kilimą iš nuosmukio, iš finansų krizės, kokie dalykai padės Jūsų šaliai atsigauti?

- Mes jau siekiame dugną. Iš tikrųjų aišku, kad šie metai bus blogiausi nuosmukio metai, o kitąmet pradėsime lėtai atsigauti. Žinoma, ekonomika yra labai atvira, labai liberali, bet jai trūksta daugybės reformų, kurių nepavyko įgyvendinti. Turiu galvoje socialinę apsaugą, švietimą ir kai kuriuos kitus mažesnius, tačiau reikalingus pokyčius. Šis nuosmukis parodė mūsų silpnybes, ypač energetikos sektoriuje. Šis sektorius monopolizuotas, iš tikrųjų neturime energetikos rinkos ir auginame savus oligarchus, demoralizuojančius mūsų politiką. Šiuos skausmingus dalykus išryškino krizė, tad šiandien labai gera proga išvalyti savo šalį ir pasirengti darniai plėtrai ateityje.

Kokį vaidmenį, Jūsų nuomone, Lietuva turėtų vaidinti, pavyzdžiu, Europos Sąjungoje, kaip galėtų plėtotis reikalai šioje srityje? Aišku, kada nors norėtumėte tapti svarbia valstybe, bet kokią pažangą numatote šiandien?

- Buvau gana nepatenkinta, kad per šiuos penkerius metus Lietuva nesugebėjo rasti draugų Europos Sąjungoje ir buvo truputį nustumta į šoną dėl savo politikos, labai griežtų reikalavimų Rusijai ir kitoms kaimynėms. Esu atvira konstruktyviam dialogui dėl bendradarbiavimo su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis. Jau šiandien pasirašysime labai gerą strateginės partnerystės dokumentą su Prancūzija. Kaip tik tokia kryptimi norėčiau eiti.

Kaip įsivaizduojate santykius su Prancūzija? Pavyzdžiui, su ponu Sarkozy. Kaip įsivaizduojate šių santykių raidą, kaip norėtumėte, kad ši draugystė klestėtų, augtų?

- Manau, kad mums svarbu Europoje turėti labai aiškius lyderius. Prieš keletą metų kalbėjome, kad Europai trūksta lyderių. Dabar lyderiai labai aiškūs. Ponas Sarkozy, ponia Merkel, ponas Brownas. Manau, yra bent trys žmonės, kurie gali vadovauti Europai šiais sudėtingais laikais. Žinoma, Lietuva nedidelė šalis, bet mes norime būti išgirsti. Norime būti aktyvūs. Ir norime būti suprasti, o to kartais pristigdavo per šiuos penkerius metus.

Yra išties valstybių, kurios norėtų būti, kaip ir Jūs, NATO ir ES narės. Kokį vieną pagrindinį patarimą duotumėte tokioms šalims kaip Turkija, Ukraina ir Gruzija? Jų padėtys, žinoma, skiriasi, bet turi būti kokia nors bendra politinė gija, pagal kurią jos galėtų orientuotis, ar padarė pažangą.

- Svarbu ne tik politika, bet ir namų darbai, šalies demokratinės ir ekonominės reformos. Pasirengimo narystei procesas - tai tinkamiausias metas visiems politikams elgtis labai atsakingai ir per labai trumpą laiką pasiekti didelės savo šalies pažangos. Išnaudokite jį kuo geriausiai. Visoms šioms šalims sakau, kad niekas Jūsų nenuves prieš Jūsų valią. Tačiau pasiruoškite, ir Jus pakvies.

Ponia Prezidente, dėkojame Jums už pokalbį.