Kalbos

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimo ceremonijoje

Mieli Lietuvos žmonės,

susirinkome paminėti 70-ųjų mūsų šalį ištikusios tragedijos metinių. Dienos, kai šalis neteko darbščiausių ir šviesiausių savo sūnų ir dukterų. Kūrusių ir tvirtinusių nepriklausomos Lietuvos valstybę. Ši tragedija palietė beveik visas Lietuvos šeimas.

Daugelis ištremtųjų žuvo, neatlaikę nežmoniškų gulago sąlygų.

Faktai neleidžia suabejoti tuo, kad masiniai trėmimai, prasidėję 1941 m. birželio 14 dieną, buvo iš anksto suplanuotas žiaurus tautos genocidas. Lygiai prieš metus tą pačią dieną Lietuvai buvo pareikštas ultimatumas. Ir net nesulaukus jo pabaigos pradėtas mūsų šalies puolimas. Tuomet į atokiausius Sovietų Sąjungos regionus išvežta apie 18 tūkstančių žmonių. Ištisomis šeimomis - nuo naujagimio iki šimtamečio.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad bolševikai buvo numatę iš Lietuvos ištremti 700 tūkstančių žmonių. Tam sukliudė prasidėjęs karas ir emigracija į Vakarus. Tačiau per visą tremčių laikotarpį iš Lietuvos išvežta ir gulaguose įkalinta daugiau nei 280 tūkstančių žmonių.

Faktų kalba sausa, tačiau šiurpi. Bet tuo budeliai pasirašė sau nuosprendį, nes nieko neverta valstybė, kuri statoma ant vaikų ašarų, ant motinų raudų ir senelių kančios.

Tačiau net ir tomis kraupiomis sąlygomis dalis tremtinių išgyveno ir sugrįžo. Kad galėtų ne tik paliudyti, bet ir sustiprinti mūsų tikėjimą ir meilę Tėvynei. Sugrįžimo džiaugsmas šiandien ne mažiau svarbus. Išlikti gyvam ir tikėti, kad teisybė laimės - tai žmogaus tvirtybės įrodymas. Tai žmogiškumo triumfas.

Jį liudija ir dabarties jaunimo ekspedicijos į tremties vietas. Ne veltui jos įvardytos kaip misijos - jos simbolizuoja ne tik pareigą, bet ir pašaukimą. Ne tik atsakingą uždavinį, bet ir gyvą istorinę atmintį ir meilę Tėvynei.

Ši atmintis mus įpareigoja neužmiršti nė vieno Sibiro platybėse atgulusio. Nė vieno, tremties kančias patyrusio ir grįžusio. Nė vieno, dėl ateities ir teisingumo liudijančio tautos tragediją ir tautos viltį dėl ateities.

Tegul ir ši gedulo diena sustiprina mūsų viltį ir tikėjimą Tėvyne ir jos ateitimi.